Štutgarterio svogūnas: savybės, auginimas ir priežiūra

Aprašymas

Štutgartero svogūnas jau seniai mėgstamas sodininkų dėl švelnaus skonio, lengvos priežiūros ir pastovaus derliaus. Jį galima sodinti iš sėklų ir daigų pavasarį ir rudenį, tiek žaliuosius, tiek svogūninius svogūnus. Ši ankstyva veislė, pasodinus iš daigų, derlių nuima per 70 dienų, o sėjant iš sėklų, derliaus nuėmimas trunka tris su puse mėnesio.

Štutgarto svogūnas gerai auga visuose dirvožemiuose, jei tik jie nėra rūgštūs. Tačiau jei norite gausaus derliaus, jį reikėtų auginti černozeme arba priemolio dirvožemyje, kuriame gausu humuso. Svogūnėlio vidutinis svoris yra 150 g, bet gali siekti ir 240 g, ypač dideli yra žieminiai svogūnai. Svogūnėlis apvalus, suplotas viršuje ir apačioje, padengtas rusvai geltonais žvyneliais. Jis turi malonų, švelnų skonį, todėl tinka naudoti salotose. Tačiau jis yra universalus – jį galima valgyti šviežią, konservuotą, džiovintą arba šaldytą.

Vaizdo įrašas „Aprašymas“

Iš vaizdo įrašo sužinosite daug įdomių dalykų apie Stuttgarter svogūnų veislę.

Sodinimas sėklomis

Štutgarto svogūnus geriausia sodinti į lysves, kuriose anksčiau augo bulvės, kopūstai, agurkai, pomidorai ir ankštiniai augalai. Naudokite šviežias sėklas; perkant parduotuvėje geriausia rinktis tas, kurių galiojimo laikas baigiasi ne šiais metais, o bent jau kitais metais. Juos reikia pašildyti laikant prie karšto radiatoriaus, kelias valandas (kai kurie ekspertai teigia, kad 24 valandas) pamirkyti šiltame vandenyje, o dezinfekcijai galite įpilti kalio permanganato.

Dirvožemis paruošiamas iš anksto, atsižvelgiant į jo savybes: į nualintą dirvą įpilama komposto arba humuso, o rūgštus dirvožemis koreguojamas kalkėmis, dolomito miltais arba bent jau medienos pelenais, kurie bus puiki trąša augalams.

Jei lysvė anksčiau buvo naudojama kopūstams auginti, o dirvožemis buvo patręštas, svogūnams to pakaks. Lengviausia lysvę paruošti rudenį, net jei planuojate sėti pavasarį. Pavasarį galite tiesiog supurenti dirvą prieš pat sėją, padarydami vageles 10 cm atstumu viena nuo kitos. Sėklos beriamos ne giliau kaip 2 cm, tarp jų paliekant 1–1,5 cm tarpus. Užberkite sėklas dirvožemiu ir lengvai sutankinkite, kad aplink sėklas neliktų oro kišenių.

Pavasarį sėjos nereikėtų pradėti iki balandžio mėnesio, kai dirva sušils iki 10 laipsnių Celsijaus. Kad paspartėtų dygimas, lysvę nakčiai netgi galima uždengti plastiku. Po rudens sėjos lysvė mulčiuojama durpėmis ir humusu, sumaišytu su puria žeme.

Svogūnų rinkinių sodinimas

Svogūnų daigai „Stuttgarter Riesen“ taip pat sodinami pavasarį arba rudenį. Mažos, mažiau nei centimetro storio sėklos sėjamos prieš žiemą – jos greičiausiai neišgyvens iki pavasario. Tačiau, kaip žieminis pasėlis, vasaros pradžioje jos gali duoti puikių ropių, o ankstyvą pavasarį – pirmųjų, geidžiamiausių žalumynų. Šios veislės lysvė ruošiama nuėmus ankstesnį derlių: iškasama, pašalinama žolė, šaknys ir visos šiukšlės, prireikus patręšiama ir įberiama kalkių arba medžio pelenų. Svogūnus sodinkite mėnesį prieš žiemą, kad jie spėtų įsišaknyti prieš prasidedant šalnoms. Rudenį pasodintus augalus reikėtų mulčiuoti arba bent jau uždengti šienu, sausais lapais ar eglių šakomis, kad jie neužšaltų iki sniego.

Kai kurie drąsūs sodininkai svogūnų daigus sodina rugpjūtį arba rugsėjį, juos palaisto ir prieš ateinant žiemai spėja užauginti kelis lapelius, su kuriais jie dingsta po sniegu. Šiuos žaliasparnius svogūnus reikia padengti specialia medžiaga (lutrasilu, spunbondu) arba labai storu lapų ar eglių šakų sluoksniu. Jie atlaikys lengvas šalnas, sniegas apsaugos juos nuo stipresnių, o vos tik žemė atitirps, svogūnai toliau augs ir džiugins šeimininkus ankstyvaisiais žalumynais, o vėliau ir pačiais pirmaisiais svogūnėliais.

Svogūnų daigus „Stuttgart Riesen“ galima sodinti pavasarį sėjomainoje: mažiausi sodinami, kai tik atšyla žemė, o didesni – kai dirva sušyla iki 15 laipsnių Celsijaus. Maži daigai neišdygsta, bet jei dideli pasodinami šaltoje dirvoje, jie išdygsta iš karto, todėl neskubama.

Sodinamoji medžiaga paruošiama dygimui pagreitinti. Tam svogūnų daigai kaitinami mažiausiai 8 valandas (galima juos tiesiog padėti ant radiatoriaus), po to 24 valandas mirkomi šiltame vandenyje. Į vandenį dezinfekavimui įpilama nedidelis kiekis kalio permanganato, o augimui skatinti – alavijo sulčių. Svogūnai išimami iš vandens, išdėliojami ant džiuto (arba plastikinės plėvelės), uždengiami dangčiu ir sodinami į paruoštą lysvę. Svogūnai sodinami ne didesniu kaip 2 cm gyliu, eilėmis 20–25 cm atstumu, tarp kiekvieno svogūnėlio paliekant 10–15 cm atstumą.

Jei jie nori užsiauginti stiebą, jie paima netinkamus sodinimui ropes ar svogūnų ūglius ir lengvai pasodina juos į dirvą, vieną šalia kito, beveik nepalikdami tarpų. Jie neužberia jų žemėmis, bet uždengia plastiku, kad pagreitintų daiginimo procesą. Kai kurie sodininkai nupjauna svogūnėlio viršūnę arba tiesiog nukerpa išorinius žvynelius, kad daigas lengviau išdygtų šviesoje.

Priežiūra ir maitinimas

Po dviejų savaičių augalus patręškite devyniratukų spurgos arba paukščių išmatų tirpalu. Kad svogūnai nesudegtų, tirpalą būtina praskiesti vandeniu; rekomenduojama jį praskiesti aštuonis kartus ar daugiau. Šviežio mėšlo negalima naudoti kaip trąšų, nes jis pritrauks kenkėjus ir svogūnai augs kreivai, svogūnėliai skils, o visa tai prisideda prie ligų. Geriau naudoti gerai perpuvusį mėšlą, devyniratukų spurgos užpilą arba kompostą. Vėliau augalams reikės mineralinių trąšų, kuriose gausu fosforo ir kalio. Po mėnesio tręškite dar kartą, praskiesdami karbamidą, superfosfatą ir kalio druską vandeniu. Trečioji trąša beriama svogūnėlių formavimosi etape, naudojant kompleksines mineralines trąšas.

Pati augalo būklė parodys jo poreikius. Blyškūs, lėtai augantys lapai rodo azoto trūkumą. Jei lapai susiraukšlėję ir atrodo seni, tai akivaizdus kalio trūkumas. Dėl fosforo trūkumo lapų galiukai pajuoduos. Jei svogūnas atrodo sveikas ir gerai auga, tręšti nereikia. Ekspertai teigia, kad geriau tręšti nepakankamai, nei per daug, nes bet koks perteklius atsidurs ant stalo.

Visą sezoną lysvę palaikykite švarią, išvalykite piktžoles ir švelniai supurenkite dirvą, kad oras pasiektų šaknis, tačiau venkite pažeisti besivystančių ropių, nes tai gali sukelti infekciją. Laistymą taip pat reikėtų koreguoti atsižvelgiant į orą: jei karšta, laistykite dažniau; po lietaus purenkite dirvą; o iki liepos pradžios (nebent būtų svilinantis karštis) palaipsniui mažinkite laistymą, o dvi savaites prieš derliaus nuėmimą visiškai nutraukite laistymą.

Ši nuostabi veislė nėra jautri kenkėjų ar ligų atakoms, tačiau tik tuo atveju geriau sode pasodinti keletą krapų krūmų, kad atbaidytų vabzdžius.

Derliaus nuėmimas

Žali lapai ir jaunos ropės vartojami visą vasarą, tačiau visas derlius nuimamas, kai svogūnėliai sunoksta. Tai rodo lapų pageltimas, džiūvimas ir išgulimas, kaklelio išdžiūvimas ir būdinga svogūnėlių išorinių žvynelių spalva. Nerekomenduojama palikti prinokusių svogūnų žemėje – jie gali vėl pradėti augti arba supūti po kito lietaus.

Sausą, saulėtą dieną svogūnai nuskinami ir, jei leidžia oras, paliekami džiūti lysvėje. Jei lauke drėgna, derlius džiovinamas po stogeliu arba vėdinamoje vietoje, kol šaknys ir lapai visiškai išdžiūsta. Tik tada svogūnus galima rūšiuoti, atskiriant derlių valgymui, konservavimui ir ilgalaikiam laikymui.

Sandėliavimas

Laikomos tik visiškai prinokusios, sveikos ir nepažeistos ropės. Jų šaknys ir lapai nupjaunami ir sudedami į smėliu pripildytas dėžes. Nors svogūnėliai gali toleruoti minusinę temperatūrą, geriausia juos laikyti 0–3 °C temperatūroje. Tačiau staigūs temperatūros svyravimai skatina kondensato susidarymą ant pačių svogūnėlių, dėl kurio jie pradeda pūti.

Tinkamomis sąlygomis derlius išliks nepakitęs iki pavasario. Svogūnai taip pat laikomi smėlyje, tačiau juos reikia periodiškai tikrinti, nes dėl drėgmės, temperatūros pokyčių ar kitų svyravimų jie gali sudygti.

Vaizdo įrašas „Sodinimo subtilybės“

Šiame vaizdo įraše parodyta, kaip teisingai sodinti svogūnų daigus.